Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija

Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija įsikūrusi Kauno rajone, 7 km į vakarus nuo Kauno miesto, kairiajame Nemuno krante, botaninio zoologinio Kamšos draustinio teritorijoje. Ji priklauso Akademijos seniūnijai.

Už 1,5 km į šiaurės rytus nuo gimnazijos yra Lietuvos žemės ūkio universitetas. Į šiaurės vakarus nuo mokyklos – miško pakraštyje, Obelynėje – žymaus gamtininko Tado Ivanausko sodyba ir Obelynės parkas.

Važiuojant Šakių – Kauno plentu, maždaug 1 km atstumu nuo gimnazijos dešinėje pusėje stūkso Marvelės piliakalnis.

KAIP ATVYKTI Į GIMNAZIJĄ

Autobusu, maršrutas Nr. 18

Mikroautobusu, maršrutas Nr. 56

Mikroautobusu, maršrutas Nr. 80:

Nuo birželio 16 d. iki rugpjūčio 31 d.
Nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 15 d.

Mikroautobusu, maršrutas Nr. 81

Įspūdingi biografijos faktai

Ugnė Karvelis - ne tik Lietuvoje žinoma asmenybė. Jos veiklos aprėptys iš dalies matomos iš gausybės biografijos faktų. 

U. Karvelis tėvas, daktaras P. Karvelis - buvęs LR finansų ministras (1925-1929), Lietuvos žemės ūkio banko valdytojas. Jis pasižymėjo kaip valstybininkas, politikas. Motina - V. Bakštytė, filosofijos mokslų daktarė, aktyvi Katalikių moterų sąjungos veikėja.  Kai 1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Karvelių  šeima buvo priversta emigruoti į Vokietiją. Nuo 1940 m. U. Karvelis mokėsi privačioje „Sacre Coeur“ vienuolių mokykloje Berlyne, 1943-1944 m. - Kauno „Aušros“ gimnazijoje, 1945-1950 m. - Tiubingeno (Vokietija) prancūzų mokykloje, 1951-1952 m. ji buvo  Sorbonos universiteto (Prancūzija) propedeutikos kursų klausytoja, 1952-1956 m. studijavo Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje (tarptautinių politinių santykių specialystė), 1957-1958 m. - Kolumbijos (Columbia) universitete Niujorke (istorijos ir ekonomikos specialystė). 1955-1956 m. U. Karvelis dirbo dienraščio „Ekspress“ (Prancūzija) Tarptautinio politikos skyriaus vedėjo pavaduotoja, o 1959-1983 m. - leidyklos „Editions Gallimard“ (Prancūzija) Tarptautinio skyriaus darbuotoja, vėliau ji - Lotynų Amerikos, Ispanijos ir Portugalijos bei Rytų Europos literatūrų skyrių vadovė. Nuo 1983 m.  U. Karvelis užsiėmė individualia kūrybine veikla.

Apsilankymas Lietuvoje ir iniciatyvos, susijusios su Lietuva 

1988 m. U. Karvelis pirmą kartą po priverstinės emigracijos apsilankė Lietuvoje. Drauge su skulptoriaus Antano Mončio sūnumi Jean Christophe Moncys ji atvežė į Lietuvą skulptoriaus eksponatų, darbų. J. C. Moncys savo atsiminimuose apie U. Karvelis rašo, kad ji buvo „aistringa, mėgstanti diskutuoti, neretai provokuoti moteris; ji griovė nusistojusius požiūrius, išankstines nuostatas, nebijodama sutrikdyti, garsiai kalbėjo tai, apie ką dauguma vos drįso tyliai mąstyti“. 

Ši moteris tapo pirmosios Lietuvos Respublikos delegacijos į 27-ąją UNESCO generalinės konferencijos sesiją, kurios metu Baltijos valstybės įstojo į šią organizaciją, nare (1991 m. lapkritis). Nuo 1993 m. U. Karvelis - nuolatinė Lietuvos atstovė prie UNESCO. Nuo 1996 ji buvo UNESCO komiteto biuro narė. Pagrindinės pareigos - Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė bei  nuolatinė atstovė prie UNESCO, Lietuvos rašytojų sąjungos, Prancūzijos vertėjų asociacijos, Paryžiaus Politinių mokslų fakultetą baigusiųjų asociacijos, O. Milašiaus draugų, Meksikos draugų asociacijų narė, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijos vicepirmininkė ir įkūrėja. U. Karvelis ilgus metus buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO Paryžiuje nepaprastąja ir įgaliotąja atstove. Jos iniciatyvumas lėmė, kad 1994 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtrauktas Vilniaus senamiestis, 2000 m. gruodžio mėn. - Kuršių nerija.

Sava ne vienos kultūros terpėje

U. Karvelis pasižymėjo ir kaip literatūros kritikė, savo laiku rašė straipsnius Prancūzijos, Vokietijos, Lotynų Amerikos spaudai, buvo nuolatinė „Figaro Litteraire“ bendradarbė, radijo laidų vedeja. Jausdamasi sava prancūzų, lietuvių, Lotynų amerikiečių kultūrose, ji su nepaprasta galia prisitaikydavo ir sugebėdavo aprėpti labai plačius analizės ir pasaulėvokos laukus. Vertė iš anglų, ispanų, vokiečių kalbų, o paskutiniaisiais gyvenimo metais - iš lietuvių kalbos. Taip pat rašė prozos kūrinius (romanas „Rytoj traukinių nebus“ 1991 m. buvo išleistas Paryžiuje, o 1997 m. - Vilniaus „Vagos“ leidykloje). 1991 m. U. Karvelis sukūrė du pirmuosius 1 val. televizijos dokumentinius filmus apie Lietuvą. Ši nenuilstanti asmenybė buvo ir „Baltų sezono“ - Trijų Baltijos valstybių kultūrinio festivalio - generalinė komisarė (1991-1992 m.).

Paroda, skirta Ugnės Karvelis atminimui Šiuo metu Lietuvos Nacionalinėje (M. Mažvydo) bibliotekoje veikia paroda skirta U. Karvelis atminimui - „UNESCO ir pasaulio paveldas Lietuvoje“. Paroda veikia nuo 2005 gegužės 25 d. iki 2005 liepos 8 d. Parodoje eksponuojami leidiniai, fotografijos, paveikslai, atspindintys į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus objektus: Vilniaus senamiestį, Kuršių neriją, Kernavės archeologinę vietovę, taip pat į UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktą kryždirbystę ir jos simboliką. Fotodokumentinė medžiaga, eksponuojama parodoje, buvo pasiskolinta iš Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO.

Pirmoji mokykla Noreikiškėse pradėta organizuoti 1948 m. dabartinės Ringaudų seniūnijos patalpose. Mokyklos steigėjas – mokytojas Pranas Skaisgiris, ji pavadinta Karkiškių pradine mokykla. Pirmieji mokslo metai joje prasidėjo 1949 m., nuo 1952 m. mokyklos vedėja paskirta mokytoja Liuda Jakubauskienė, ji Karkiškių pradinei mokyklai vadovavo 12 metų. Mokykla uždaryta 1966 m. Per šešiolika metų Karkiškių pradinę mokyklą baigė 214 mokinių.

1964 m. LŽŪA pirmajame bendrabutyje atidaryta Noreikiškių pradinė mokykla, joje mokėsi tik 20 pradinukų. Mokyklos direktore paskirta Genovaitė Kemėšienė. 1966 m. mokykla išplėtė savo patalpas: 5-ojo bendrabučio (dabar 7-ojo) pirmas aukštas buvo pritaikytas mokyklai, veikė jau ir penkta klasė . Augo mokinių skaičius, jų buvo 112, o 1970 m. jau 198. Tais metais mokyklą baigė 1-oji aštuntokų laida. 1974/75 m.m. mokyklos direktoriumi paskirtas Stanislovas Vėgėlė. Daug direktoriaus pastangų ir energijos pareikalavo naujosios mokyklos projektavimas ir statybos organizavimas. 1977 m. naujosios Noreikiškių mokyklos statyba baigta. Prieš mokslo metų pradžią sujungtos Noreikiškių ir Tabariškių aštuonmetės mokyklos.

Tabariškių aštuonmetė mokykla buvo išaugusi iš 1932 m. įkurtos pradžios mokyklos. Pradžios mokyklos vedėjas buvo A. Markauskas. Pokario metais ji tapo progimnazija, vėliau – vidurine mokykla (direktorius Zubrickas), tačiau dėl negausių aukštesniųjų klasių mokinių teliko aštuonmetė. Jai nuo 1959 m. iki uždarymo vadovavo direktorius Juozas Mardosas.

1977 m. spalio 9 d. įvyko iškilmingas Noreikiškių vidurinės mokyklos atidarymas. Mokyklos direktoriumi paskirtas Stanislovas Vėgėlė, dirbo 21 mokytojas. Nuo 1978 m. dešimt metų mokyklai vadovavo Vaclovas Driukas, didelį dėmesį skyręs bendrai mokyklos ir aplinkos tvarkai, mokomojo proceso gerinimui, užklasinės veiklos tobulinimui. 1988 m. buvo įvestas sustiprintas humanitarinis mokymas, dėstoma lotynų kalba. 1988 m. kolektyvo susirinkime naujuoju mokyklos direktoriumi išrinktas jaunas mokyklos mokytojas Arūnas Bučnys, kuris mokyklai vadovavo penkerius metus. Tai buvo Lietuvos atgimimo laikotarpis, kurio euforiją išgyveno ir mūsų mokyklos bendruomenė. Ugdymo procese atsigręžta į gilesnį tautinės savimonės formavimą. 1993/1999 m.m. mokyklai vadovavo Valerijus Makūnas. Šiuo laikotarpiu atnaujintas mokyklos interjeras, įkurtas skulptūrų parkas, atidarytas mokyklos muziejus, įrengtas informatikos kabinetas, pradėta ketvirtojo aukšto statyba. Nuo 2000/2001 m.m mokyklai vadovavo Romansas Valys. 2001 m. baigta 4-ojo aukšto statyba, įkurta 16 naujų kabinetų, trečioji sporto salė, rekonstruota mokyklos biblioteka, valgykla. Nuo 2009/2010 m.m. gimnazijai vadovauja Arūnas Bučnys.

2005 m. balandžio mėn. mokyklai suteiktas Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos vardas. Tais metais mokykloje dirbo 89 mokytojai (iš jų - 1 ekspertas, 35 mokytojai metodininkai,  40 vyresniųjų mokytojų), mokėsi 1009 mokiniai. Mokykla išleido 26 abiturientų laidą (tai buvo pirmoji gimnazistų laida), kuri sėkmingai (83,4 proc.) stojo į aukštąsias mokyklas. Iš viso gimnazijoje išleistos 29 abiturientų laidos, įteiktas 1321 brandos atestatas.

HERBAS

Ąžuolas mūsų mokyklos herbe pavaizduotas neatsitiktinai. Storas, tvirtas, šakotas ąžuolas, kas rudenį pribarstantis daugybę gilių, auga mokyklos kieme. Iš lietuvių mitologijos atėjęs ąžuolo simbolis – tai tvirtybė, jėga, ištvermė. Jo šakos stiebiasi į saulę – šviesos, šilumos nešėją. Šaknys skverbiasi į žemę – tai mūsų praeitis, istorija, pamatas, ant kurio statomas tautos rūmas. Tvirtą, nebijantį gyvenimo vėtrų, siekiantį žinių, gėrio ir šviesos, gerbiantį savo tautos praeitį ir kuriantį ateitį – tokį žmogų stengiamės užauginti.

VĖLIAVA

Mokyklos vėliava Mokyklos vėliava pagaminta iš žalios spalvos atlaso. Centre išsiuvinėtas mokyklos herbas. Vėliava įnešama per mokyklos šventes.

UNIFORMA

Gimnazijoje uniformą pradėjome dėvėti 1998–1999 m.m. Kad ji reikalinga, nusprendė mokyklos bendruomenė: moksleiviai ir jų tėvai, atsakydami į anketos klausimus. Pradinių klasių mokinių uniforma – tai tamsiai žalios spalvos trikotažinis megztinis ir liemenė, puošti gimnazijos herbu. Uniformos modelį kūrė patys moksleiviai ir dailės mokytojai.

5–8  ir I–IV gimnazijos klasių mokiniai nuo 2011–2012 m.m. dėvės tamsiai mėlynos spalvos švarkus, kelnes, mokinės – languotus sijonus ir mėlynos spalvos klasikinius švarkus. Uniformą puoš ženklelis su gimnazijos herbu.

HIMNAS

Nemunas senelis čia
Ir žaliuojanti Kamša.
Džiaugiasi širdis jauna
Laisve, saule ir daina

Kiek gražių dienų
Leidžiame kartu !
Čia širdis atgis
Skleidžias ateitis.

Mokykla- vilčių namai,
Kur Tėvynę pamilai.
Metų metais ji mus šauks
Ir sugrįžtančių vis lauks

Nemuno vaga
Plaukia mūs svaja.
Tėviškės laukai
Gražūs amžinai.

Marijos Stepanienės muzika
Antano Dagilio žodžiai