|
Įspūdingi biografijos faktai
Ugnė Karvelis - ne tik Lietuvoje žinoma asmenybė. Jos veiklos aprėptys iš dalies matomos iš gausybės biografijos faktų.
U. Karvelis tėvas, daktaras P. Karvelis - buvęs LR finansų ministras (1925-1929), Lietuvos žemės ūkio banko valdytojas. Jis pasižymėjo kaip valstybininkas, politikas. Motina - V. Bakštytė, filosofijos mokslų daktarė, aktyvi Katalikių moterų sąjungos veikėja. Kai 1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Karvelių šeima buvo priversta emigruoti į Vokietiją. Nuo 1940 m. U. Karvelis mokėsi privačioje „Sacre Coeur“ vienuolių mokykloje Berlyne, 1943-1944 m. - Kauno „Aušros“ gimnazijoje, 1945-1950 m. - Tiubingeno (Vokietija) prancūzų mokykloje, 1951-1952 m. ji buvo Sorbonos universiteto (Prancūzija) propedeutikos kursų klausytoja, 1952-1956 m. studijavo Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje (tarptautinių politinių santykių specialystė), 1957-1958 m. - Kolumbijos (Columbia) universitete Niujorke (istorijos ir ekonomikos specialystė). 1955-1956 m. U. Karvelis dirbo dienraščio „Ekspress“ (Prancūzija) Tarptautinio politikos skyriaus vedėjo pavaduotoja, o 1959-1983 m. - leidyklos „Editions Gallimard“ (Prancūzija) Tarptautinio skyriaus darbuotoja, vėliau ji - Lotynų Amerikos, Ispanijos ir Portugalijos bei Rytų Europos literatūrų skyrių vadovė. Nuo 1983 m. U. Karvelis užsiėmė individualia kūrybine veikla.
Apsilankymas Lietuvoje ir iniciatyvos, susijusios su Lietuva
1988 m. U. Karvelis pirmą kartą po priverstinės emigracijos apsilankė Lietuvoje. Drauge su skulptoriaus Antano Mončio sūnumi Jean Christophe Moncys ji atvežė į Lietuvą skulptoriaus eksponatų, darbų. J. C. Moncys savo atsiminimuose apie U. Karvelis rašo, kad ji buvo „aistringa, mėgstanti diskutuoti, neretai provokuoti moteris; ji griovė nusistojusius požiūrius, išankstines nuostatas, nebijodama sutrikdyti, garsiai kalbėjo tai, apie ką dauguma vos drįso tyliai mąstyti“.
Ši moteris tapo pirmosios Lietuvos Respublikos delegacijos į 27-ąją UNESCO generalinės konferencijos sesiją, kurios metu Baltijos valstybės įstojo į šią organizaciją, nare (1991 m. lapkritis). Nuo 1993 m. U. Karvelis - nuolatinė Lietuvos atstovė prie UNESCO. Nuo 1996 ji buvo UNESCO komiteto biuro narė. Pagrindinės pareigos - Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė bei nuolatinė atstovė prie UNESCO, Lietuvos rašytojų sąjungos, Prancūzijos vertėjų asociacijos, Paryžiaus Politinių mokslų fakultetą baigusiųjų asociacijos, O. Milašiaus draugų, Meksikos draugų asociacijų narė, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijos vicepirmininkė ir įkūrėja. U. Karvelis ilgus metus buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO Paryžiuje nepaprastąja ir įgaliotąja atstove. Jos iniciatyvumas lėmė, kad 1994 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtrauktas Vilniaus senamiestis, 2000 m. gruodžio mėn. - Kuršių nerija.
Sava ne vienos kultūros terpėje
U. Karvelis pasižymėjo ir kaip literatūros kritikė, savo laiku rašė straipsnius Prancūzijos, Vokietijos, Lotynų Amerikos spaudai, buvo nuolatinė „Figaro Litteraire“ bendradarbė, radijo laidų vedeja. Jausdamasi sava prancūzų, lietuvių, Lotynų amerikiečių kultūrose, ji su nepaprasta galia prisitaikydavo ir sugebėdavo aprėpti labai plačius analizės ir pasaulėvokos laukus. Vertė iš anglų, ispanų, vokiečių kalbų, o paskutiniaisiais gyvenimo metais - iš lietuvių kalbos. Taip pat rašė prozos kūrinius (romanas „Rytoj traukinių nebus“ 1991 m. buvo išleistas Paryžiuje, o 1997 m. - Vilniaus „Vagos“ leidykloje). 1991 m. U. Karvelis sukūrė du pirmuosius 1 val. televizijos dokumentinius filmus apie Lietuvą. Ši nenuilstanti asmenybė buvo ir „Baltų sezono“ - Trijų Baltijos valstybių kultūrinio festivalio - generalinė komisarė (1991-1992 m.).
Paroda, skirta Ugnės Karvelis atminimui Šiuo metu Lietuvos Nacionalinėje (M. Mažvydo) bibliotekoje veikia paroda skirta U. Karvelis atminimui - „UNESCO ir pasaulio paveldas Lietuvoje“. Paroda veikia nuo 2005 gegužės 25 d. iki 2005 liepos 8 d. Parodoje eksponuojami leidiniai, fotografijos, paveikslai, atspindintys į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus objektus: Vilniaus senamiestį, Kuršių neriją, Kernavės archeologinę vietovę, taip pat į UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktą kryždirbystę ir jos simboliką. Fotodokumentinė medžiaga, eksponuojama parodoje, buvo pasiskolinta iš Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO.
|
