|
Kai Kaunas – ranka pasiekiamas, neretai net pamirštame, kad gyvename Kauno rajone. O jis šių metų spalį minėjo gražią 55-erių metų sukaktį. Gal ir nebūtume išdrįsę ta proga trukdyti rajono mero Valerijaus Makūno savo klausimais, bet juk jis – buvęs mūsų gimnazijos direktorius.
Tad jau nuo ankstyvo ryto nekantriai laukėme jo gimnazijoje. Truputį pavėlavęs, bet su šypsena veide gerbiamas svečias įžengė į mokyklą. Direktorius atvėrė muziejaus duris ir mes prie kavos puodelio pradėjome pokalbį.
– Trumpai papasakokite savo darbo biografiją.
– Esu gimęs ir užaugęs Kauno rajone ir visa savo darbine veikla su juo susijęs: gimiau ir mokiausi Zapyškyje, vėliau Kačerginėje, studijavau Kaune, Šiauliuose. Mano darbinė veikla prasidėjo čia, šitoje mokykloje, dar studijuojant Kūno kultūros akademijoje. Vėliau buvau perkeltas į Kauno r. švietimo skyrių, kuriame dirbau apie penkiolika metų. Po to savo noru pareiškiau prašymą išeiti ir dirbti Kačerginės mokykloje. Po trejų metų tuometinis Kauno r. švietimo skyriaus vedėjas Romansas Valys man pasiūlė grįžti į jūsų gimnaziją, kurioje direktoriaus pareigas ėjau septynerius metus. Po to prasidėjo mano darbas Kauno rajono savivaldybėje.
– Ar daug gali meras nulemti rajono gyvenime?
– Manau, kad kiekvienas žmogus gali, jei jis dirba planuodamas ir komandoje. Aš savo darbą atlieku 27 žmonių komandoje, kurioje norint kryptingai dirbti reikia paruošti programą ir ją vykdyti. Vasarį baigsis mano, kaip rajono mero, kadencija, bet manau, kad šis laikas nepraėjo veltui.
– Kokie pokyčiai buvo įvykdyti jūsų kadencijos metu?
– Mūsų programa buvo nukreipta į švietimo, socialinių klausimų ir infrastruktūros sistemas. Per tą laiką pertvarkėme tinklą ir laimėjome šviesiausios bei rūpestingiausios savivaldybės nominacijas. Aš tai vertinu kaip patį didžiausią apdovanojimą.
– Kaip pasikeitė rajonas per 55-erius metus?
– Kauno rajonas visada buvo žemdirbiškas rajonas ir aš labai džiaugiuosi, kad mums pavyko tai išlaikyti ir net išplėsti. Prieš 55-erius metus turėjome 54 tūkst. žmonių, dabar deklaravusių gyvenamąją vietą Kauno r. yra apie 90 tūkst., be to, jau trečius metus iš eilės į pirmą klasę ateina vis daugiau mokinių. Užsidarė daug mokyklų, tačiau buvo atidaryta dar daugiau šaunių mokyklų, gimnazijų. Karmėlavos oro uostas – tai didžiausi Lietuvoje oro vartai, čia mes galime priimti produkciją net iš Kinijos. Buvo investuoti pinigai, kad būtų kuriamos darbo vietos, toliau plečiamas geležinkelių tinklas.
– Kaip bus paminėtas šis jubiliejus?
– Mes stengsimės tai padaryti kukliai, neatsitiktinai tam buvo pasirinktas Žemės ūkio universitetas, su kuriuo mes siejame savo gražiausias viltis. Žinoma, galima šio jubiliejaus ir neminėti, tai ne koks nors pasigyrimas, o praėjusio laiko pamatymas, įvertinimas, padėka šio krašto žmonėms. Man be galo svarbu ir smagu, kad aš galėjau būti čia ir pasakyti: „Kauno rajonas – mano namai“.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš darbo mūsų mokykloje?
– O! Čia buvo visko: teko ir prie priestato statybų prisidėti, ir stadioną savo rankomis ruošti, ir kurti mokyklos heraldiką (uniformą, vėliavą, himną, herbą).
– Ko palinkėtumėte jaunimui?
– Norėčiau palinkėti energijos, maksimalizmo ir tikėjimo, kad niekas nėra prieš juos.
Pokalbį meras baigė gimnazijai padovanodamas knygą apie Kauno rajoną, kurioje įrašyti tokie mero žodžiai: „Mokyklos stiprybė – jos ilgaamžė patirtis, savų idėjų sklaida perduodant jas iš kartos į kartą. Tradicijoms reikia rasti laiko, kad jos išaugtų iš savo dirvos ir lydėtų mus visą gyvenimą. Dėkoju Jums už tikrųjų vertybių puoselėjimą, gimnaziją, aukštą ugdymo kokybę ir, svarbiausia, mokinio pastebėjimą.“
Merą kalbino Birutė Grigaitytė ir Justina Mizeraitė, 4gD
Gailės Juknytės (3gC) nuotrauka |
