|
Ant delno nusileidžia puri snaigė, oras net skamba nuo skaidrumo… Padvelkia stebuklu – artėja Kalėdos. Bet dar neskubėkime, prisėskime ir pasikalbėkime su Tabariškių parapijos klebonu Rimantu BALTRUŠAIČIU.
–Ką derėtų žinoti apie Advento laikotarpį?
–Kiekvienai šventei reikia pasiruošti. Žmogus įsisuka į kasdienybę ir atrodo, kad visos dienos vienodos. O štai Bažnyčia pakviečia sustoti, į tą patį savo gyvenimą pažvelgti naujai. Kalėdoms, kaip ir kiekvienai šventei, reikia pasiruošti ne tik prisikepant pyragų, bet ir dvasiškai. Vidinis pasiruošimas Kalėdoms ir būtų Adventas, Bažnyčioje apimantis daug prasmių. Pirmiausia pažvelkime į Senąjį Testamentą. Žmonės laukė ir ilgėjosi gelbėtojo, apie tai kalbėjo pranašai.Vieni laukė politinio gelbėtojo, kiti dvasinio. Ir tas laukimo laikas Adventas yra Dievo ilgesio laikas. Jei žmogus įsiklauso į savo širdį, suvokia, kad ji dažnai primena dykumą, kuri ilgisi Dievo, šviesos, gėrio. Krikščionims Adventas primena keistą laiką. Sakome „Tikiu Dievą Tėvą“ maldoje, tikiu Jėzų, kuris dabar yra danguje pas Tėvą, ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Taigi, krikščionims Adventas dar ir tas ruošimosi laikas. Nežinia, kada tai bus, kuriai kartai, bet aš kada nors atsistosiu prieš Dievo veidą ir man teks žvelgti Dievui į akis. Koks aš ten atsistosiu? Tai ir primena Adventas. Jis turi daug prasmių. Tarp jų yra mūsų gyvenimas, mūsų ieškojimai, Dievo ilgesys. Ir šiandien suvoki, kad kažkas vyksta tavo gyvenime, ilgiesi, lauki ir ne tik Kalėdų. Galbūt kažko daugiau.
–Ką Jums reiškia Kalėdos? Galbūt kaip nors ypatingai joms ruošiatės?
–Kalėdos man daugiausiai reiškė vaikystėje. O dabar, būnant kunigu, tai sunkios dienos. Pirmiausia norisi šventę padaryti kitiems. Blogai, jei ta prasmė pasimeta ir kunigui per visus darbus bei lėkimus.Bet visada per Kalėdas, bent jau Kūčių vakarą aplankau tėvus. Kartu valgome Kūčių vakarienę, tik ji visuomet būna pakankamai anksti, nes reikia grįžti į parapiją, kur vyksta Kalėdų Mišios. Kalėdos yra graži šventė, kai artimiausiems žmonėms pasakai gražiausius žodžius, nes Kalėdos tam įkvepia. Įkvepia būti geresnį, jautresnį. Kunigą taip pat.
–Kokios akimirkos išliko atmintyje iš vaikystės Kalėdų?
–Mano vaikystėje Kalėdos nebuvo švenčiamos, labiau buvo minimi Naujieji metai, kai buvo ne Kalėdų seneliai, o Seneliai Šalčiai. Visa mano vaikystė iki aštuoniolikos metų prabėgo tarybiniais laikais. Aš visuomet priklausiau bažnytinei bendruomenei. Parapijoje, kur augau, buvo daug jaunų žmonių. Būdavo taip, kad kartais specialiai neini į mokyklą, o eini į Kalėdų Mišias. Nežinau, kiek norėdavai melstis, kiek norėdavai, kad nereikėtų eiti į mokyklą J. Į bažnyčią eidavai tarsi protestuodamas, tarsi teigdamas, kad reikia švęsti Kalėdas. Būdavo, kad gauni pylos mokykloje, jog buvai bažnyčioje, o ne pamokose. Man labiausiai įstrigusios Kalėdos, kai tu žinai, jog šventi jas, o paskui už tas Kalėdas reikės atsiimti. Reikėdavo ne tiek drąsos švęsti, kiek nebijoti kartais pabūti kitokiam. Kiek atsimenu, Kūčios visada būdavo šeimoje, ir niekas niekada nesislapstydavo. Kalėdų dovanos, naktinės Piemenėlių Mišios buvo ir tais laikais. Kalėdos, prisimenamos iš vaikystės, visada buvo gražios, šiltos ir mielos, netgi tada, kai nebuvo reklamuojamos ar leidžiamos. Kalėdas visi šventė, tik ne tiek viešai, o slapčiau. Tuo laiku tai labai suvienydavo šeimas.
–Ar manote, kad dabartiniams žmonėms trūksta dvasinio susikaupimo prieš didžiąsias šventes?
–Pirmiausia reikėtų atrasti priežastį, dėl ko žmogui reikia susikaupti. Juk nepasakysi žmogui: „Susikaupk“, nes tada jis bus tyloje, ji bus nieko nesakanti ir spengianti. Lekiant, skubant, būnant triukšme norisi išgirsti save, išgirsti tylą, o paskui ir Dievą. Kartais žmonės sako: „Aš bet kada galiu pabūti ramybėje“, bet dažniausiai tam neranda laiko.
Adventas skiriasi nuo kito bažnytinio laikotarpio Gavėnios. Adventas yra džiugus laukimo metas, kai būna Dievo ilgesys. Gavėnia labiau atgailos laikas, primenantis Kristaus kančią. Kiekvienam Adventas skirtingas, skirtingai žmonės jį išgyvena. Adventas negali būti per prievartą, tai atsiliepimas į širdies ilgesį Dievui, kuris yra mumyse. Nepasakysi žmogui: „Tylėk, nešok“. Jis nematys prasmės, iš tokio Advento nebus jokios naudos, galbūt kažkas iškęs sukandęs dantis, bet Advento nereikia iškęsti būnant tyloje. Nors mano vaikystėje būdavo visko. Mus auklėdavo pogrindinės vienuolės. Nebūdavo šokių, saldainius, jei jų iš kur nors gaudavom, taupydavom per visą Adventą Kalėdoms. Visi vaikystėje buvo kviečiami, galbūt dėl vienuolių įtakos, laikytis didesnių pasninkų. Tą dieną nieko nevalgyti arba valgyti tik duoną ir gerti vandenį, nesikeikti ir nepykti. Taigi Adventas yra toks susikaupimo metas, kai žmogus daug ką permąsto, perkainoja. Bažnyčia tau pasiūlo galimybę padaryti tai dabar. Aišku, viską galima atlikti bet kada, tačiau kodėl to nepadarius prieš Kalėdas?
–Parduotuvėse „Kalėdos“ jau prasidėjo. Kaip išmokti atsispirti masiniam kiniškų blizgučių pirkimui?
–Nepirkti ir atsispirsi. Aišku, kartais norime pradžiuginti saviškius, ir kiekvienas pradžiuginimas yra gerai. Manau, jei padovanojęs mielą smulkmeną žmogui padarai jį laimingesnį, tai yra visai gražu. Šis laikas galbūt ir priverčia atsispirti visiems blizgučiams. Kalėdos tai ne blizgučiai. Kalėdos – vidinė ramybė, įsiklausymas, buvimas su žmonėmis. Manyčiau, kad yra blogai, kai prieš Kalėdas leki, bėgi per parduotuves, ieškai dovanų, o pamiršti tuos, kam tas dovanas nori įteikti. Svarbi ne dovana, o tie, kam tas dovanas teiksi. To nereikėtų pamiršti.
–Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad jauni žmonės pradėtų labiau vertinti dvasinius dalykus?
–Jei kas žinotų, kaip tai padaryti, tai seniai būtų padaręs. Bet niekas nežino. Kiekvienas nueina savo kelią Dievo link, dvasinių dalykų ieškodamas. Bažnyčia yra susikoncentravusi į vyresnius žmones, jaunimą pamirštame. Iš kitos pusės, jaunimą nėra lengva užkalbinti. Negali sakyti, kad jaunimas nesiilgi dvasinių vertybių, kaip mano Bažnyčia. Jie ilgisi kiek kitaip. Bažnyčia ne visada moka atsiliepti į jaunimo Dievo ilgesį. Jaunimo yra tikrai gražaus – ir dvasingo, ir gero. Šiluvoje man yra tekę matyti savanorių, kurie ten sėdi kelias savaites, organizuoja, padeda. Arba Maltos ordino jaunimas – jie lanko senelius ir pan. Dvasingumą sunku pasverti ir įvertinti. Kad kas žinotų, kaip jį duoti kitam. Kaip žmogui išmokti priimti jį? Gyvenimas turbūt pats to išmoko, ir laikui bėgant pradedi kitaip suvokti vertybes. Bet tam reikia laiko.
–Ko palinkėtumėte sau ir kitiems artėjančių švenčių proga?
–Kai apie tokius gražius dalykus pradedi kalbėt, jie nuskamba banaliai. Žodžiai tampa per maži. Taigi, nuoširdžiai linkiu šviesos ir vidinės ramybės, dvasinio džiaugsmo, Dievo artumo, gražios bendrystės ir kad per Kalėdas suptų patys mieliausi žmonės.
Ieva Mocevičiūtė, 8d
Viliaus Bručo nuotrauka |
Komentarai