Vasario 15-tą visa gimnazija virte virė: mokiniai ir mokytojai ruošėsi įvairioms parodoms, paskaitoms, pokalbiams, filmų aptarimui. Po netradicinės 4-tos pamokos mokiniai galėjo grožėtis Akademijos miestelio gyventojų, gimnazijos mokytojų ir mokinių darbais III ir IV aukštuose, užeiti į aktų salę pasiklausyti garbingo gimnazijos svečio – Kauno rajono mero Valerijaus Makūno – žodžių, o saulei leidžiantis IV aukšte jau prasidėjo šurmulys – buvo ruošiamasi ilgai lauktam gyvos muzikos vakarui. Šis kartas buvo ypatingas tuo, kad Vasario 16-osios proga turėjo skambėti kūriniai tik lietuvių kalba.
Likus porai valandų iki renginio visi atlikėjai pakartojo savo kūrinius, buvo tvarkoma aparatūra, kad prasidėjus vakarui nebūtų jokių keblumų. Žiūrovai pradėjo rinktis likus vos ne valandai iki renginio pradžios. Naujai pastatyta scena nustebino ne vieną. Užlipęs ant jos galėjai pasijusti tikra žvaigžde.
Vakaras prasidėjo trumpu filmuku. Jam pasibaigus pirmasis ant naujosios scenos su gitara rankose užlipo Tabariškių klebonas. Atlikęs vieną dainą ir lydimas aplodismentų jis atsisėdo tarp žiūrovų. Po jo į sceną atlikti tautiškos dainos su draugais ir direktoriumi žengiau aš. Mat dar prieš savaitę mane susiradęs direktorius pasiūlė padainuoti dainą, kurią seniai Vasario 16-osios proga jis dainavo mūsų mokykloje. Ilgai nedvejojęs sutikau ir į pagalbą pasitelkiau daugiau vyrų, kurie sutiktų padainuoti tautišką dainą. Prisijungė Marius Baranauskas, Tomas Kasnauskas, Gabrielius Vinciūnas ir Daumantas Pinkus. Po įžanginio direktoriaus žodžio visi stipriais balsais užtraukėme pirmąjį dainos posmą. Pradėjo spragsėti fotoaparatų blykstės, jautėsi, jog šis vakaras bus be galo smagus. Baigus dainą, nors ji ir nebuvo atlikta tobulai, nes repeticijų su direktoriumi nebuvo daug, buvo galima jausti šiltą visų susirinkusiųjų palaikymą.
Po mūsų dainos prasidėjo tikrasis muzikos vakaras, kai į sceną buvo kviečiamas ir laukiamas kiekvienas atėjęs. Pirmieji užlipome mes. Kas tie mes? Ogi čia jau visa istorija. Gimnazijos saksofonisto Kosto pasiūlymas šiame vakare su juo pagroti buvo labai laukiamas. Prikalbinom dainuoti ir Indrę Kikaitę. Porą dienų ieškojęs, kas galėtų paakomponuoti mano sukurtai dainai smuiku, pagaliau suradau Dainidą. Prasidėjus repeticijoms pagalvojome, kad norisi atlikti daugiau dainų. Į pagalbą atėjus Laurutei mūsų repertuaras pasipildė dar 2 dainomis.
Buvo galima jausti šiokį tokį virpuliuką mūsų vokalistės balse, tačiau viskas pasisekė tikrai gerai. Su Indre atlikę M. Mikutavičiaus dainas „Aš miręs“ ir „Aš tikrai myliu Lietuvą“ ant scenos pakvietėme ir Laurutę, su kuria atlikome dvi visiems puikiai žinomas dainas. Tai buvo A. Mamontovo „Saulės miestas“ ir Rasos „Medžiai be lapų“. Po mūsų į sceną kopė kiti atlikėjai. Sutemus buvo smagu užsimerkti ir tiesiog klausytis muzikos. Ant scenos kopė ir abiturientai, ir jaunesniųjų klasių gitaristai bei vokalistai. Visų pasirodymai buvo puikūs. Dar neseniai „Lietuvos talentuose“ pasirodžiusi grupė „Bjelle ir Peru“ sulaukė mūsų gimnazijos vokalistės Agnės Ramanauskaitės dėmesio – ji atliko dainą „Brolužis“. Pailsėję ant scenos vėl užlipome mes. Šį kartą atlikome „Rebelheart“ dainą „Ilgas kelias“. Nekantravęs jaunasis bardas Matas Laužadis pagaliau sulaukė savo progos ir atliko visiems puikiai žinomo bardo ir aktoriaus A. Kaniavos „Dvasios našlaičius“. Energingas Matas puikiai perteikė muzikos nuotaiką. Jam dainuojant apsižvalgius buvo galima matyti ne tik žiūrovų šypsenas, bet ir girdėti garsų jų juoką. Vakaro pradžioje mano iškelta hipotezė pasitvirtino – buvo be galo smagu. Nulipus Matui pastebėjau, jog drįstančių užlipti ant scenos atlikėjų vis mažėja, todėl ant jos pasirodžiau aš su pirmąja savo kūrybos daina. Jaudulys ėmė labiau nei pasirodant prieš tai. Giliai įkvėpęs ir iškvėpęs daviau ženklą saksofonui ir smuikui. Stengiausi perteikti dainos nuotaiką, tačiau jaudulys padarė savo ir viskas pavyko ne taip, kaip tikėjausi. Tačiau baigęs paskutinį dainos akordą išgirdau teigiamas žiūrovų emocijas ir nuo scenos nulipau su šypsena veide.
Muzikos vakaras ėjo į pabaigą. Mus susirado vienas iš žiūrovų ir paprašė pakartoti „Aš miręs“. Akimirką pagalvoję nusprendėme, kad pakartosime ją vos tik nebeatsiras norinčių pasirodyti. Dar skambėjo S. Mykolaičio „Nemiga“, dar keletas savo kūrybos dainų ir tada paskutiniam pasirodymui į sceną užlipome atlikti pradžioje girdėtą dainą. Mums padėti sutiko ir Daumantas, kuris ant scenos palaikė gerą nuotaiką, neleido liūdėti žiūrovams ir privertė nusišypsoti mus. Po dainos gimnazijos prezidentė paskelbė, kad vakaras baigtas.
Nedelsdami pradėjome tvarkytis. Pagelbėti sutiko ir jau baigę mūsų gimnaziją studentai. Direktorius neieškojo žodžių kišenėj ir padėkojo visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie surengto muzikos vakaro. Baigus tvarkytis visi išsiskirstė.
Visą vakarą užsimerkus akyse buvo galima matyti tavo dainų klausančius mokinius ir mokytojus, ausyse vis dar skambėjo dainų žodžiai. Vis prisimindavau, koks jausmas groti šimtui žmonių ir atlikti savo dainą pavadinimu „Tada“. Tik vėliau suvokiau, kad šis pavadinimas šiam vakarui puikiai tiko. Dabar galima sakyti: „Tada buvo puikus vakaras, norėčiau tokių dažniau.“
Už šį vakarą galima padėkoti mokinių tarybai, kuri nuolat sugalvoja įvairių renginių, patenkinančių visų lūkesčius. Laukdami kito muzikos vakaro, internete galite rasti filmuotos medžiagos, už kurią atsakingas Adomas Pažarauskas. Kiekvienas gyvos muzikos vakaras atneša ne tik puikių pasirodymų ir geros nuotaikos, bet ir suteikia galimybę pasirodyti visiems, kurie dainuoja ar groja.
