2011 m. gegužės 30 d. mūsų gimnazijoje įvyko gatvės šokių šventė, į kurią buvo pakviesti mažųjų šokėjų tėvai, draugai ir gimnazijos bendruomenė.
Puikiai pavykęs pirmasis gatvės šokių projektas unikalus tuo, jog šokėjų vadovės yra II gimnazijos klasių mokinės – Ugnė Jurkutė bei Vaida Pinkauskaitė. Jos entuziastingai ėmėsi ne tik mokyti 2–5 klasių mokinius šokti, bet ir pačios kūrė choreografiją, sprendė iškilusias problemas kolektyve ir savo pavyzdžiu parodė visai gimnazijos bendruomenei, kaip smagu ir naudinga bendrauti skirtingo amžiaus mokiniams. Jos tapo jaunesniųjų gimnazijos vaikų draugėmis bei padėjėjomis.
Per trumpą laiką (vos kelis mėnesius) šio projekto dalyviai tapo žinomi visoje gimnazijoje – jie puikiai pasirodė renginiuose. „Madų šou“, „Laisvės vėjas“, Paskutinio skambučio, Ąžuolo šventėse. Vaikai šoko labai noriai ir džiaugsmingai, tad ir žiūrovai atsistoję plojo prašydami pakartoti pasirodymą, patys bandė kartoti judesius, kuriuos rodė mažieji.
Baigiamoji gatvės šokių šventė taip pat sulaukė nuoširdaus palaikymo, ovacijų bei gražių žodžių. Galime teigti, jog pirmasis Vaidos ir Ugnės renginys išties pavyko. Linkime joms ir toliau sėkmingai kurti gražius, energingus pasirodymus.
AČIŪ tėveliams, kurie palaikė ir šokėjus, ir vadoves ir negailėdami delnų plojo iš visos širdies.
Inga Švedienė Autorės nuotraukos
Tikimės, visiems bus įdomu sužinoti, ką apie savo taip išgarsėjusią veiklą mano pačios Ugnė ir Vaida.
Merginos, kiek metų lankote šokius? Kur šokate?
Ugnė. Pradėjau šokti 2010m. rugsėjo mėnesį studijoje Re_D, hip-hop‘o grupėje. Anksčiau šokau namuose viena ar su draugais. Kartu kurdavome įvairias choreografijas šokiams.
Vaida. O aš šoku jau dešimt metų. 7 metus lankiau tautinių šokių būrelį mokykloje. Vėliau tėtis man surado šokių būrelį mieste. Tai buvo studija Re_D, kur šoku jau 4 metus.
Ką jums pačioms reiškia šokis?
Vaida. Šokis – tai mano gyvenimas. Be šokio aš neįsivaizduoju savęs, savo gyvenimo. Jam skiriu be galo daug laiko. Šoku visur, kur tik groja muzika (šypsosi).
Ugnė. Man šokis – labai veiksmingas vaistas nuo blogos nuotaikos. Ir jis visiškai nieko nekainuoja!
Kaip jums gimė tokia neįprasta idėja? Juk ne kiekvienas to imtųsi!
Ugnė. Pati idėja gimė svajonės pavidalu – sėdėjome su Vaida pas mane namuose, gėrėme arbatą, kalbėjomės apie šokius. Vaida užsiminė, kad būtų smagu turėti savo šokių grupę.
Vaida. Nors su Ugne esame draugės dar labai trumpai, tačiau turime daug bendrų idėjų, matyt, tai ir paskatino mus žengti tą didelį žingsnį svajonės link – kalbėjomės, tarėmės bei derinome su kuratore Inga Švediene, o paskui ir su direktoriumi Arūnu Bučniu.
Ugnė. Manau, kad galime drąsiai teigti, jog dalį šios gražios svajonės mums pavyko įgyvendinti.
Ar sunku mokyti? Ar tikėjotės, kad bus lengviau?
Ugnė. Pradžioje buvo šiek tiek sudėtinga, nes vaikų susirinko daugiau nei 30. Nepažinojau jų, net neįsivaizdavau, ką sugeba, o ir vaikai buvo nedrąsūs, bijojo atsiskleisti. Tačiau gana greitai jie apsiprato ir tada teko susitarti dėl taisyklių (juokiasi). Dabar labai jais didžiuojuosi – jie ne tik puikūs šokėjai, bet kartu ir mano mažieji draugai – sugeba pakelti man nuotaiką, yra labai linksmi ir klusnūs. Džiaugiuosi, kad man pavyko sukurti šokį, kuris vaikams patinka. Žinoma, būdavo ir ašarų, kartais nutikdavo net taip, kad iki pasirodymo likus keletui minučių paaiškėja, jog berniukas, kuris turi atlikti solo partiją, šokti negalės. Tačiau visa įtampa prieš pasirodymus tiek man, tiek vaikams atsiperka po jų – šokėjai tiesiog švyti iš laimės ir pribėgę prie manęs dalijasi įspūdžiais.
Vaida. Taip, atsimenu – vaikų susirinko daug daugiau nei tikėjomės, jie visai mūsų nesiklausė. Tačiau dabar kur kas lengviau. Tikriausiai, kaip ir visiems, būna akimirkų, kai nori viską mesti, tačiau tada pagalvoju apie vaikus, kurie man yra tikri spindulėliai. Dėl jų pradedu stengtis dar labiau.
Kokių planų turite?
Ugnė. Kitais metais planuoju pastatyti dar du šokius, taip pat labai norėčiau, kad vaikai galėtų pasirodyti ne tik mokykloje. Jiems tai labai patiktų.
Vaida. Kitais metais kartu su jais planuojame dalyvauti įvairiuose konkursuose, net vykti į kituose miestuose vykstančius koncertus.
Dėkui merginoms už šiltus ir atvirus atsakymus.
Benita Barkevičiūtė, IIgC
Naujas komentaras
Akimirkos...
Mintys...
Į gyvenimą reikia eiti ne padaužiškai, kaip į malonią giraitę, o su pagarbia baime, kaip į šventąją girią, pilną gyvybės ir paslapties. V. Veresajevas