Rugsėjo 26 – kiek kitokia mūsų gimnazijoje. IV aukšto fojė buvo iškabinti ryškūs ir kiek neįprasti visų akis traukiantys paveikslai. Tą dieną vyko dailininko Alfredo Šato paveikslų parodos atidarymas bei netradicinė dailės pamoka, kurią vedė pats tapytojas.
Kūrybinio sambūrio būrelio vadovė Daiva Rukšienė, pristatydama svečią, juokavo, jog už šią parodą reikia dėkoti negrybingai vasarai – mat dailininkas be galo mėgsta grybauti. Pats A. Šatas, pradėdamas pamoką, prisipažino, jog gamtoje būna kiekvieną laisvą minutę. Sakė, jog jo darbai nutapyti Petraškose, kur praleidžia kiekvieną vasarą.
Prieš vaikams pradedant piešti natiurmortą tapytojas kalbėjo apie tai, jog dailėje svarbiausia laisvė. Reikia atsipalaiduoti ir pasijusti laisvam. Kai tai padarai, tavo smegenys ima veikti visai kitaip, rankų judesiai pasidaro plastiški.
Kol vaikai piešė, o mokytoju tapęs dailininkas stebėjo jų darbą, mes pasidomėjome jo kūrybine biografija. Įdomiausia tai, kad tapytojas piešti pradėjo būdamas 11 metų. Baigęs J. Naujalio vakarinę dailės mokyklą, mokslus tęsė Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje. Deja, jaunuolį priėmė ne į išsvajotosios tapybos, o į tekstilės specialybę. Tik studijuojant penktame kurse tuometinis instituto rektorius profesorius V. Gečas peržiūros metu jo gobeleną pavadino tapyba ir pervedė į Vilnių.
Į klausimą, kas gi paskatino piešti, dailininkas nusišypsojęs atsakė:
– Gyvenimas. Tiesiog vieną dieną paėmiau į rankas teptuką ar pieštuką, nebeatsimenu, ir įsitraukiau į tai visam gyvenimui.
Jis teigė, jog visai nesvarbu, ar pieši anglimi, ar pieštuku, ar aliejiniais dažais, - kiekvienas darbas turi būti išbaigtas. Viską reikia atlikti kruopščiai ir su meile.
Manau, kad geriausiai šią netradicinę pamoką įvertino mokiniai, nuoširdžiai pasakę:
– Dėkojame, kad pakvietėte į gimnaziją šį puikų dailininką.
Jaunystė žmogui duodama tik kartą gyvenime. Jaunystėje visi lengviau nei vėlesniame amžiuje pasiduoda viskam, kas kilnu ir gražu. Laimingas tas, kuris ligi senatvės išlieka jaunas, neleisdamas savo sielai atvėsti, sužiedėti, suakmenėti. V. Belinskis
