Gal ir ne visi žinome, kad lapkričio 23-oji minima kaip Lietuvos kariuomenės diena, bet turbūt beveik visi girdėjome apie Vytautą V. Landsbergį – rašytoją, aktorių, režisierių, dainų autorių ir atlikėją. Paklausite, kas tarp jų bendra. Ogi tai, kad tą dieną mūsų gimnazijos istorikų kvietimu šis įdomus žmogus tapo nemenko sujudimo ketvirtame aukšte kaltininku – nešiojama aparatūra, kėdės, kabinamos užuolaidos... Ir štai ketvirto aukšto fojė tapo jaukia erdve, kur po keturių pamokų susirinko antrų gimnazinių klasių mokiniai ir visi, kas tik galėjo.
Pirmiausia mūsų gimnazijos mokinės pristatė svečią, papasakojo apie jo veiklą, kūrybą, parodė filmuotą medžiagą. Tačiau ypatinga rimtis įsivyravo svečiui užlipus ant pakylos. Vos jis pradėjo kalbėti ir perbraukė per gitaros stygas, pasijutome taip, tarsi tą žmogų pažinotume daugybę metų.
Apie ką gerbiamas svečias kalbėjo? Ogi apie labai daug ką: ir apie tokius žmones, kurie nuolat skundžiasi, ir apie tuos, kurie sugeba džiaugtis net labai sunkiose situacijose. Apie Vytautą Kernagį, pirmąsias jo dainas, apie kultūrą, tikėjimą, meilę, lietuvių poetus ir mums svarbią mūsų šalies istoriją. Tarp pasakojimų ir prisiminimų nuolat skambėjo dainos, kurioms pritarė ir moksleiviai, ir mokytojai.
Labiausiai visi domėjosi svečio pasakojimais apie partizanus, kuriuos jis labai dažnai minėjo. Ši tema Vytautui V. Landsbergiui yra labai artima. Jis yra sukūręs filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą „Partizano žmona“, kurį mokiniai prieš susitikimą buvo žiūrėję. Skaudūs partizanų likimai ne vieną privertė susimąstyti apie dabar turimos laisvės kainą.
Deja, kad ir kaip būtų gaila, pasibaigus šeštai pamokai, turėjome atsisveikinti su svečiu. Dvi valandos su juo prabėgo nepastebimai. Tai buvo šiltas pokalbis, kuris, mano manymu, kiekvienam davė kažką savito ir prasmingo. AČIŪ.
